AIKIDO LYDERYSTĖ – pergalė be kovos?

Būti nugalėtojais dažnai esame skatinami nuo mažu dienų. „Nugalėtojas pasiima viską“, „pergalė, bet kokia kaina“. Mes žavimės nugalėtojais ir švenčiame jų pergales. Kartais nugalėti pavyksta ir mums patiems. Tačiau ar tikrai verta siekti pergalės „bet kokia kaina“? Būti nugalėtojais esame skatinami nuo mažų dienų, tačiau ar iš tiesų mus išmokino kaip tai daryti sėkmingai, jog ne tik nugalėtume, bet ir nugalėjus jaustumėmės gerai?

Kartais mes taip aklai siekiame pergalės, kad pasiekus galutinį tašką – apsidairome ir suprantame, jog ten esame vieni. Savo kelyje mes nugalime visus kitus ir ant metaforiško kalno galiausiai stovime vieni. Ar tikrai tokia pergalė yra siekiamybė? Ar tikrai ši pergalė teikia pilnatvės jausmą? O kas, jeigu nugalėti galima ir nekovojant, o judant kartu su kitais. Atrandant sprendimus, kurie nugalėtojais mus paverčia visus? Būtent tokią pergalę nagrinėja Aikido filosofija ir jos kūno praktika. Kada bandau paaiškinti kaip Aikido filosofija perteikiama per kūno judesį beveik visada reikia sustoti ir šiek tiek pagalvoti prieš atsakant. Juk kūnas darbo aplinkoje dažniausiai yra beveik ignoruojamas. Mes sėdime valandų valandas, dažniausiai susigūžę, sulindę į savo kompiuterio ekranus. Atsikeliame nuo kėdės geriausiu atveju keletą kartų per dieną, kad nueiti į reikiamas, kasdienių poreikių vietas, ar paplepėtumėm su kolegomis. Tad kodėl Aikido praktikos metu gerinant mūsų gyvenimo ir darbo kokybę įtraukiamas kūnas? Geriau pagalvojus – atsakymas iš tiesų yra paprastas

Ar žinojote, kad fiziškai susigūžus mūsų organizmas išskiria daugiau kortizolio (streso hormono), kol tuo tarpu testosterono lygis sumažėja? Jau girdžiu mintyse moteris klausiant – o kodėl mums turėtų rūpėti testosteronas – vyriškasis hormonas? Mat jo turi ir vyrai ir moterys. Ir jis atsakingas ne tik už „didelius raumenis“, tačiau taip pat ir už mūsų visų pasitikėjimą savimi. Vien jau dėl to svarbu dažniau ištiesti savo nugarą ir atverti pečius. Tuo metu mes ne tik atrodome labiau pasitikintys savimi, tačiau ir hormoniniame lygmenyje – iš tiesų pradedame jaustis labiau pasitikintys savimi, kol tuo tarpu streso lygis sumažėja. Tačiau dabar Jūs turbūt klausiate – o kuo šis paragrafas susijęs su pirmaisiais, kalbančiais apie pergales, kurias pasiekiame kartu ir to pasekoje jaučiamės gerai. Teisingas klausimas – o kas, jeigu šį kūno ir savijautos ryšio principą galima pritaikyti ir kitose situacijose?
Šis mūsų kūno, proto, hormonų ir savijautos ryšys galioja ir kitose situacijose. Čia iš tiesų verta paminėti ir „veidrodinius neuronus“. Tai dalis mūsų neuronų, kurie stebint kito žmogaus elgesį „sužiba“ ir mumyse. Ar kada jautėtės ramesni esant šalia ramiai besielgiančio žmogaus? Ir atvirkščiai – prie nerimastingo žmogaus? Lygiai tas pats galioja ir mums „besąlygiškai siekiant pergalės“. Daugelis siekia pergalės su didžiule įtampa, naikinant viską savo kelyje. Tačiau ar kada atkreipėte dėmesį, jog iš tiesų stiprus žmogus yra ramus žmogus? Spindintis stiprybę ir ramybę kiekviename savo veiksme ir įkvepiantis taip elgtis kitus.

Iš tiesų, jog pasiekti pergalės – mes neprivalome būti įsitempę. Mes neprivalome judėti į priekį pastoviai sugniaužę kumščius ir tiesiogiai kovojant su kiekvienu iššūkių. Aikido metu mes mokinamės atrasti ramybę ir stiprybę pirma savo kūne. Tai natūraliai persiduoda į mūsų protą ir savijautą, kas eigoje persiduoda į mūsų veiksmus, konfliktų sprendimus ir galiausiai kaip mes siekiame ir pasiekiame pergales. Bet šį kartą mes nestovime vieni ant savo metaforiško kalno viršaus. Atvirkščiai – mes stovime kartu, kadangi mes ne tik išmokome judėti į priekį su iš tiesų ramia stiprybe – tačiau mes įkvepiame tai daryti kartu ir kitus. Klausiate kaip tai padaryti? Susisiekime.

Įkvepiančios lyderystės!
Rokas Loeonavičius, kovo menų gyvenime praktikas